Verbos švenčiamos paskutinįjį sekmadienį prieš didžiausią pavasario šventę – Velykas. Lietuvoje ir daugelyje kitų Europos valstybių tikima, kad Verbų dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį išsprogstančių augalų šakelės, palietusios žemę ar gyvūnus, skatina jų augimą, vaisingumą, sveikatą. Tikima, kad šios šakelės, parneštos į namus, saugo juos nuo perkūno, o pasėliams padeda apsisaugoti nuo stichinių gamtos nelaimių. Anot kalbininkų, Verbų pavadinimas kilęs nuo žodžio „virbas“. Anksčiau Lietuvoje per Verbas būdavo šventinamas kadagys – virbas. Žmonės, eidami į bažnyčią per Verbas, prie kadagio dar prideda ir ką tik pradėjusio sprogti beržo, „kačiukų“ šakelę. Garsiosios Vilniaus verbos iš pradžių buvo paplitusios maždaug 50 kilometrų spinduliu aplink Vilnių. Ant sauso medinio kotelio tvirtai supindavo spalvingą rykštę. Raštai buvo kuriami , derinant sausučių žiedelius, įvairiaspalvius džiovintus augalus .Šiais laikais verbos tampa daugiau ne religinės šventės atributu, o mūsų buities dekoratyviniu elementu. Velykų laukimo laikotarpiu jomis prekiaujama įvairiose mugėse, Verbų sekmadienį prie bažnyčių.
Balandžio mėn. 9d. popietę lukonietės rinkosi į edukacinę verbų rišimo pamoką. Edukaciją vedė subatėnė būsima tautodailininkė (04.13d. jau gausianti tautodailininkės vardą) Ilona Mikulėnienė. Viešnia į pamoką atvyko su didžiuliu glėbiu pačios augintų bei rinktų ir džiovintų žolynų. Tai įvairiaspalviai sausiukai, kraujažolės žiedynai, javų varpos, viksvos, samanos ir kt.. Pamoka užtruko ilgokai, mokėmės gražios verbos rišimo paslapčių. Mokytoja negailėjo patarimų ir pagalbos, todėl pamokos rezultatas buvo akivaizdus bei apčiuopiamas. Į namus moterys grįžo nešinos pačių rištomis didžiulėmis verbomis. Labai dėkingos gerb. Ilonai už tai, kad sutiko savo meniniais sugebėjimais pasidalinti su mūsų moterimis ir tikimės, kad šis mūsų bendravimas bus ne paskutinis. Džiaugsimės šeimose Velykų stalą papuošę pačių rištomis verbomis.
Loreta Aleksiejūnienė, Lukonių padalinio vyresn. bibliotekininkė
Loading ...
