Pakeliaukime po Daniją (Jolantos Keršanskienės pasakojimas)

Apie pačią kelionę turėčiau ką papasakoti, bet įdomiau papasakoti tuos dalykus, kuriuos sužinai ar­timai bendraudamas su tos šalies, kurioje lankeisi, žmonėmis. Mane visada domino žmonių pasaulėžiū­ra, pasaulėjauta, tradicijos, papročiai, kultūra. Tad apie tai ir noriu pasidalinti savo mintimis su kitais, nors keliavau ne šiais metais… Paklausite, kodėl aš tai darau. Ogi, todėl, kad visi prisiminimai gyvi, tarsi, tai būtų buvę tik vakar.

Pas seserį vykau į Aarhus miestą, kuris yra labai toli nuo Danijos sostinės Kopenhavn. Jis yra Kate­gato įlankoje, rytinėje žemyno pakrantėje. Tai uostamiestis, gal net didesnis, nei Šiaulių miestas. Kai pirmą kartą svečiavausi šiame mieste, neturėjau galimybės su tuo miestu artimiau susipažinti. Nuvažia­vusi antrą kartą, buvau ten jau ilgiau, tad daugiau ir pamačiau. Bet už visą tą malonumą, peną sielai ir akims, esu dėkinga savo sesei ir jos vyrui. Ne mažiau dėkinga ir savo artimiesiems, kurie mane išleido išvažiuoti.

Mieste daug žmonių, visi vaikšto niekur neskubėdami, su šypsenomis veiduose. Lengvutės moterų tunikos plazda vėjyje… Akys raibo ir nuo neįprastai apželdintų pastatų. Daug žalumos, daug gėlynų, net ir patys seniausi pastatai yra kruopščiai prižiūrimi, nemačiau nei vieno apgriuvu­sio ar apleisto pastato. Visi kažkuo išsiskiriantys, paprasti, bet kartu ir origi­nalūs.

Dar vienos aikštės vaizdas, skel­bimų lenta. Visur gražu, tvar­kinga, šiukšlės rūšiuojamos, daug yra šiukšliadėžių, kontei­nerių, bet nemačiau nei vieno sulamdyto, ar apdeginto, suga­dinto. Visą savaitę būna ramu, bet penktadieniais visame mieste – tarsi bičių avily… Pilnos lauko kavinės, barai, restoranai. Žmo­nės po darbų leidžia laisvalaikį baruose, kavinėse, restoranuose, kėglinėse, pulo salėse. Toks šurmulys mieste būna penktadieniais ir šeštadieniais iki paryčių. Sekmadienis jau ra­mi diena, nes sekantį rytą visi skuba į darbus.

Man labai patiko gėlynas, jo vidury čiurle­nantis vanduo ir natūralus pavėsis… Trys viename, puiki poilsio vietelė, tiksliau – viena iš daugelio tokių, esančių šiame mieste. Daug įrengta vaikų žaidimų aikštelių, kuriose ramiai sau žaidžia vaikučiai, prižiūrimi savo tėvelių. Nema­čiau, kad maži vaikai žaistų vieni.

Dar vienos aikštės vaizdas, skel­bimų lenta. Visur gražu, tvar­kinga, šiukšlės rūšiuojamos, daug yra šiukšliadėžių, kontei­nerių, bet nemačiau nei vieno sulamdyto, ar apdeginto, suga­dinto. Visą savaitę būna ramu, bet penktadieniais visame mieste – tarsi bičių avily… Pilnos lauko kavinės, barai, restoranai. Žmo­nės po darbų leidžia laisvalaikį baruose, kavinėse, restoranuose, kėglinėse, pulo salėse. Toks šurmulys mieste būna penktadieniais ir šeštadieniais iki paryčių. Sekmadienis jau ra­mi diena, nes sekantį rytą visi skuba į darbus.

Kadangi, nuvykau birželio 22d., tai turėjau puikią progą pamatyti, kaip da­nai švenčia Joni­nes. Skirtingai nei Lietuvoje, ten ant laužo sudegina „bo­bą“. Nesupra­tau, ką ji simboli­zuoja.

Daug atrak­cionų vaikams. Vaikai perka bi­lietus ir dalyvauja ten, kur jiems labiausiai patinka. Smagu matyti visus linksmus ir nerūpestingus, šypsenas veiduose.

Štai šis medinis žmogutis turi užkopti į patį lentos viršų. Žiū­rint iš šalies, atrodo, kad tai padaryti labai lengva… Žmogeliukas turi tokį kamuoliuką, kuris turi iškristi pro pačią aukščiausiame taške padarytą skylutę lentoje, kur yra nupieštas ežiukas. Tik tada vaikas gauna prizą – nedidelį maišelį guminukų. Tam, kad gaut pri­zą, reikia sunkiu smėlio maišeliu pa­taikyti tiesiai į raudo­ną  klouno nosį. Jei smūgis būna stiprus ir taiklus, tai prizas perskrenda per len­tos viršų. Prizas – ne­didelis maišelis gumi­nukų.

Pakeliaukime po vasaros atrakcionų šalį  „Djurs sommerland“

Patenkame į piratų šalį. Man labai patiko fon­tanas, esantis piratų šalies pradžioje.

Teko pasisūpuoti ir piratų laive. Padaryta taip, lyg tą laivą siūbuotų didžiulės bangos į visas puses.

Stebino, kad visi personažai tarsi tikri. Labai daug įvairiausių atrakcionų, kuriuose visi dalyvauja šeimomis. Tėvai, kartu su vaikais ilsisi atrakcionų parke visą dieną nuo ryto iki vakaro. Atrakcionų yra tiek, kad per dieną neįmanoma visuose sudalyvauti.

Yra ir linksmieji kalneliai, ir „aukso kasyklos“, „Safari“ draustinis ir dar daug kitokių, kuriuos visus sunku ir išvardinti. Tad geriau paganykite akis žiūrėdami į nuotraukas.

Čia sukiojasi ne tik ašis, bet ir tas ratas, ant kurio sėdi žmonės, aplink tą ašį sukasi ratu. Labai įspūdingas vaizdas. Ir tai tik gera pradžia… Aišku, nuvykus į svečią šalį, tikrai norisi kuo daugiau pamatyti, kad su­prastum, kaip gyvena, kaip leidžia laisvalaikius ar savaitgalius su visa šeima. Po kurio laiko sesuo pasakė, kad važiuosime į Lemvig (tariasi Lemvi) miestelį, į kempingą esantį netoli to miestelio. Labai buvo smalsu, ką ten pamatysiu, kokia ten bus gamta, nes Lemvig miestelis yra visiškai prie­šingoje Danijos dalyje – vakarinėje pakrantė­je.

                    Keliaujame į Danijos vakarus – Lemvig, Harbore, Thyboron

Nuo Aarhus iki Lemvig miestelio atstumas 180 kilometrų. Buvome suplanavę apsistoti kempinge, tad turėjome dar iki sutemų ten įsikurti. Ta vasara buvo beprotiškai karšta, o kelionė automobiliu – ali­nanti. Danai yra praktiški žmonės, daug keliaujantys, todėl su savimi visada vežiojasi pilnus termosus šalto vandens, kad galėtų bet kada atsigerti. O jei žino, kad ilgai teks važiuoti, tai į kelionę pasiima ir maisto.

Nuvažiavus apie 150 km, dangus pradėjo niauktis, atsirado daug debesų, visi bijojome, kad mūsų kelionę gerokai apkartins liūtis, nes ne pats maloniausias jausmas miegoti palapinėje, kai smarkiai lyja ir visur telkšo balos… Aš tyliai svajojau, kad taip nenutiktų ir nieko nebereikėtų keisti mūsų kelionės planuose. Viskas vyko gana sklandžiai. Nuvykome į kempingą, susiradome sau patogią vietą jame, pasi­statėme palapinę. Lietaus nebuvo. Tik švilpavo nemažas vėjas ir po vakarienės apsiniaukė. Man buvo pasakyta, kad kitą dieną iš kempingo važiuosime į Thyboron per Harbore. Bet aš dar nesupratau, kad nuvažiavus ten aš suprasiu, jog atsidūriau ten, kur ir svajojau apsilankyti.

Rytas buvo ūkanotas ir sunku buvo nuspėti, kokia bus visa diena. Kol šeimyna dar miegojo, aš nuėjau pasivaikščioti į pajūrį. O ten nuėjus netikėtai susitikau su krabais. Labai įdomūs gyvūnai, greiti, o žnyplės ne kiek trumpesnės už vėžio. Neturėjau fotoaparato. Skubiai grįžau į palapinę, pasiėmiau – ir vėl pajūrin. Galvojau, kad neberasiu. Bet aš buvau jų teritorijoje, tad radau ir dar kelis. Vieno niekaip negalėjau nufotografuoti iš arti, tai jis ėmė piktai pulti mane. Teko atsitraukti žingsnį atgal ir fotografuoti saugiu atstumu.

Kelios nuotraukos iš Lemvig miestelio. Du vyrai – tai kviesliai, einantys centrine gatve ir kviečiantys žmones į renginį, vyksiantį po savaitės.

 

Kol pasivaikščiojau, kol papusryčiavom, rūkas išsisklaidė ir mes išvažiavome į Thyboron miestelį per Harbore. Abiejų šių miestelių krantus skalauja Šiaurės jūra. Mane informavo, kad eisime prie jūros pažiūrėti bunkerių, kuriuos buvo pastatę vokiečiai ir traukdamiesi nesunaikino… O taip pat nueisime į „Snegelhuset“ muziejų. Klausiu, ką tai reiškia, o man paaiškina – „Sraigės namas“, ten viskas iš kriauklių.

Tik nuvažiavus į vietą supratau, kad atsidūriau ten, kur ir svajojau patekti gerokai anksčiau, net neži­nodama, kad teks važiuoti į Daniją. Šio namelio istorija tokia: vienas jūreivis po audrų eidavo rinkti kriauklių, jis tai darė visą gyvenimą, nes jo namelis prie pat jūros, o išėjęs į pensiją sugalvojo tas kriaukles panaudoti aplipdydamas savo namelį. Žmonėms jo idėja labai patiko ir dabar jo pradėtus darbus jau tęsia kiti, nes jis išėjo anapus.

Namelio viduje jaučiausi taip, lyg būčiau patekusi į pačią nuosta­biausią pasakų karalystę.

Man viskas buvo nauja, netikėta, nematyta, nuostabu!

Po stiklais didžiulės kriauklių kolekcijos, koralai. Bet pats įspū­dingiausias reginys – buriniai lai­vai butelių viduje. Tikrai nepakartojama! Ar jūs bent vienas galėtumėt su­kurti tokį šedevrą? Aš tegalėjau tik stebėtis to jūri­ninko sumanumu ir kruopštumu. Labai daug reikia kantrybės.

Štai čia jau matome vokiečių paliktą bunkerį ant jūros kranto. Per tą angą matosi, kas dedasi jūro­je, kokie laivai plaukia. O iš jūros pusės šie bun­keriai yra nepastebimi. Tai taip pat savotiškas šedevras. Todėl ir stūkso pajūryje iki šiol. Čia lankosi daug žmonių, jie laisvai eina, apžiūrinėja tuos bunkerius.  Buvau ir aš ten viduje. Tamsu, nejauku… Bet, priėjus prie tos angos, atsiveria vaizdas į jūrą. Gali stebėti plaukiančius pro šalį laivus, o pats lieki nepastebimas.

Šis inkaras yra iš nuskendusios Aleksandro Nevskio fregatos. Fregata nuskendo 1868m.rugsėjo 28d

                                  Ebeltoft miestelis. Fregatai 150 metų

Čia matote tą fregatą, kuriai sukako 150 metų. Ta proga muziejininkai pasakojo žmonėms, kokie mūšiai vyko jūroje, buvo galima iš arti susipažinti, kuo jūreiviai šaudydavo mūšio metu, pavaikščioti po visą laivą, pamatyti ekspozicijas, pamatyti iš arti, kur miegodavo laivo kapitonas, kur valgydavo, o kur buvo jūreivų – jungų (žemiausias rangas) valgyklėlė, miego gultai, kur laive buvo operuojami sužeisti mūšio metu žmonės, kaip ir kokiais instrumentais būdavo nupjaunama patrankos sviedinio sutraiškyta žmogaus galūnė. Tai buvo atliekama be jokių nuskausminamųjų vaistų. Kad geriau suprastume visa tai pateikiama ir su garso įrašu. Tikrai sukrečia. Ši skulptūra laivo priekyje buvo daroma, kad laivo įgulą lydėtų sėkmė. Tai kaip talismanas.

Ši skulptūra laivo priekyje buvo daroma, kad laivo įgulą lydėtų sėkmė. Tai kaip talismanas.

Muziejaus darbuotojas pademonstravo, kaip šau­dydavo šautuvais, rodė, kokius dar ginklus naudodavo laivuose. Šiose nuotraukose rodo, kaip reikdavo paruošti patrankas darbui. Labai patiko pasakojimas. Dar niekada taip iš arti neteko matyti nei laivo, nei patrankos. Ekskursija labai patiko ir paliko ne mažesnį įspūdį, nei ankstesnės.

Vaikai taip pat buvo pakviesti padėti paruošti pa­tranką darbui. Visus vaikus suskirstė į dvi komandas ir jiems reikėjo kartu traukti virves. Patranka labai sunki…

Čia matote Rotušės aikštę. kurioje vyksta santuokos ir  traukinuką, kuris vežioja turistus po Ebeltoft mies­telį. Nuotraukos centre traukinuko vairuotojas, laukiantis keleivių.

Vėliau jau vyksime į Skagen miestelį, į patį šiauriausią Danijos kraštą, iš kur pėsčiomis nebenueisi nie­kur… Ten susitinka dvi jūros ir ūžauja pikti vėjai…

 

Aarhus, Randers, Aalborg, Frederikshavn, Skagen

Kelionė į šiauriausią Danijos vietą buvo ilga, bet nenuobodi. Net ir važiuojant mašina, pro langą gali pamatyti daug įdomių dalykų. Labai įdomu buvo stebėti, kaip kinta gamtovaizdžiai, kuo toliau į šiaurę – tuo skurdesni augalai, dominuoja kalninės pušys, o jų šakos žiūri į pietus. Kamienai nuo šiaurinės pusės pliki.

Apsistojome vėl kempinge, Rabjerg mile ( Tariasi Robje mail). Važiuoti iki to kempingo teko apie 4 va­landas. Kepino, tad važiuojant teko kelis kartus stoti, atsigerti šalto vandens iš termoso, o vairuotojui – įkvėpti gryno oro, nes mašinoje baisus karštis.

Tai švento Laurentii bažnyčia. Tai, kas liko iš visų pa­statų virš smėlio. Tai tik pagrindinis bokštas. Jis liko neužpustytas, nes yra aukštas. Kiti pastatai – po smėliu. Žmonės ne vienerius metus bandė kovoti su gamta, bet veltui.

 

Tai transporto priemonė „SANDORMEN“ („Smė­lio kirminas“), vežanti žmones į pasaulio kraštą…

Ši vieta kasmet vilioja daugelį turistų. Smagu pasitaškyti bangose.

 

Taip atrodo dviejų jūrų susitikimo vieta vė­juotą dieną. Kartais sunku nesusvyruoti, o išlipti sausam – tikrai neįmanoma misija… Būtent čia susipažinau su medūzomis iš arti. Baltos medūzos nepavojingos. O ši – raudona, deginanti, tad jos „meilaus“ bučinio geriau pasisaugoti, jei nenori turėti sveikatos sutrikimų.

 

Kvapą gniau­žiantis vaizdas at­siveria iš švyturio aikš­telės

 

Vėliau, prieš atsisveikinant su šiuo kraštu, dar ėjome į kopas. Teko prisiminti vaikystę ir, karštu smėliu kopti į viršų. Pačio viršaus nebepanorau pa­siekti, bet užkopę buvome aukštai. Smagumėlis! Kad vėjas tos kopos nenupustytų, danai jos šonus tvirtina tinklais, kurių akutėse prisodina žemaūgių augalų, ir augalų šaknys nebeleidžia smėliui judėti

 

   Paskutinė išvyka. Vikingų suvažiavimas Moesgaard paplūdimyje

Kaip galima būtų išvykti iš Danijos nepamačius gyvų (nesuvaidintų) vikingų. Juk danai – vikingai. Kaip jie atrodo, kuo užsiima? Ar vikingų yra ir kitose šalyse?

Taip atrodo vikingas. Matote ir jo palapinę. Suvažiavime teko matyti ir rusų tautybės vikingų. Vikingų sugužėjo pilnas paplūdimys. Jie rodė kokiais amatais verčiasi. Moterys audžia juostas, vyrai gamina skrynias, išdirba kailius, odas, gamina odos gaminius: batus, riešines, rankinukus. Veria vėri­nius. Kiti gamina skydus. Kalviai daro puikias apyrankes, šeimininkės gamina maistą, papločius kepa ant žarijų. Kiekviena vikingų grupė įsikūrusi atskirose, savo palapinėse. Pačias gražiausias įamžinau. Štai kelios jų, pasigrožėkite.

Ši kaukė užkelta ant palapinės viršaus, paga­minta iš avies vilnos ir arklio karčių atrodo išties įspūdingai. Dešinėje: kepami papločiai

 

Kalviai demonstruoja, kaip jie meistriškai dirba smaigus ietims. Žaizdrą pakursto to­kiomis dvigubomis dumplėmis. Vienas dump­les teko matyti. Tokias mačiau pirmą kartą. Nuostabios apyrankės puikavosi ne vieno kalvio darbų ekspozicijoje.

 

Nusižengiau taisyklėms, kad negalima gaminių fotografuoti. Taip norėjosi gyvo prisiminimo ir kuo daugiau parodyti namiškiams. Visi odos dirbiniai gami­nami rankomis. Juk tai nuostabu! Kol man pasakė, kad fotografuoti nega­lima, aš jau buvau įamžinusi tai, kas mane labai sudomino. Išjungiau foto­aparatą, širdy džiūgaudama, kad man pavyko pasidaryti kelis kadrus, kol pardavėja šnekėjosi su klientu… Juk nežadu nieko kopijuoti.

Vėliau matėme vikingų žirgų paradą, vikingų mūšį, ir kas lieka mūšio lauke po kautynių. Tai taip pat nuostabus reginys. Prieš mūšį vikingų arkliukai ganėsi aptvare, palaidi, nepikti, mieli, ne­baikštūs. Vėliau matėme vikingų žirgų paradą, vikingų mūšį, ir kas lieka mūšio lauke po kautynių. Tai taip pat nuostabus reginys.

Moteris vikingė tapo šventės akcentu. Ji vaikštinėjo palei žiūrovų nosį, staiga išsitraukė dvi dūdeles ir nosimi sugrojo trumpą melodiją. Netikėta! Nespėjau nei fotoaparato įsijungt. Dūdelės ir melodija liko neįamžinta. O gaila. Už vikingės nugaros matosi vikingų trobelė, kurioje jie rasdavo užuovėją, galėdavo susikurti laužą, sušilti. Aplink tankus, gūdus miškas. Jis taip pat gera užuovėja, nes užstoja nuo jūros pučiantį piktą, šaltą vėją.

 

Tiek norėjosi papasakoti. Jei įdomu, patys pakeliaukit. Kiekviena kelionė turi pradžią ir turi pabaigą. Kolkas tiek. Iki kito pasakojimo

Reklama: BMW 5 nuoma

No comments.

Leave a Reply