Dabar lietuviai senuosius papročius iš dalies mėgina atkurti ant Melagėnų pilkapių Švenčionių rajone.
Vėlinės Kaip norėčiau įžiebti vėlinių žvakelę Kūnu susilieti su kapų tyla… Ten sutikti vėles Sesės ir Tėvelio, Brangios Motinėlės, kuri jau kape…
Tokią šventą dieną kapinių žemelė, Kuri daug sugėrė ašarų sūrių, Žieduose paskęsta lyg marga skarelė, Nusagstyta gausiai žvakių įžiebtų…
Čia juk paskutinė mirusių stotelė, Laiko nukeliauto žemišku keliu… Mirusiųjų kūnai tik lengva dulkelė… Vėlės lauks ateinant savo artimų…
Kapinės – šventoji mirusių salelė, Išdabinta kryžių didelių, mažų… Paslaptingai plazda įžiebta žvakelė, Lyg nutiestas lieptas nebūties keliu…
Praeitis sugrįžti, žinom, kad negali, Neprikelsim niekad savo artimų… Žinom, kad ir mūsų čia bus kelio galas: Sieksnis gelsvo smėlio ant šventų kapų… Palma Akvilė Žibaitienė (Naiviai)
Mielieji, uždekime atminimo žvakę tiems, kurių jau niekas nebelanko… Tenelieka nei vieno kauburėlio, neapšviesto Vėlinių žvakės šviesos…